Juozo Miltinio gimnazija dar kartą įrodė – kai dvyliktokai (atsiprašome, jau beveik abiturientai!) imasi šventės, nuobodžiauti neįmanoma.
Viskas prasidėjo nuo iškilmingo, bet kartu ir klastingo sutikimo. Kad patektų į mokyklos erdves, dvyliktokai turėjo pereiti tikrą maskarado taką – žingsnis po žingsnio, lydimi smalsių žvilgsnių ir paslaptingos atmosferos. Tačiau didžiausias išbandymas laukė tako pabaigoje – tarp papuošimų mokyklos įėjimo erdvėje kabėjo mokytojų nuotraukos su jų veidus dengiančiomis kaukėmis.
Abiturientų užduotis – atspėti, kam jos priklauso. Ar tikrai taip gerai pažįsti tą žvilgsnį, kuris kasdien žvelgia iš klasės priekio? Ar atpažinsi istorijos mokytojos rimtį, matematikos tikslumą ar lietuvių kalbos mokytojos šelmišką šypseną vien iš akių?
Ši užduotis aiškiai parodė, kad net ir mokytojus atpažinti nėra taip paprasta – bet įmanoma tiems, kurie juos tikrai pažįsta. Dvyliktokai įrodė, jog jų ryšys su mokytojais – stiprus ir tikras: net vien iš akių jie sugebėjo atskirti, kas slepiasi už maskarado paslapties.
Tuo metu kūrybinėse dirbtuvėse virė tikras iššūkių maratonas. Vieni klaidžiojo „Šventės paslapčių labirintuose“ – sprendė užduotis, suko galvas ir bandė įrodyti, kad jų klasė – išradingiausia. Kiti sporto salėje nėrė į „Maskarado žaidynes“: spėliojo, kas vaikšto su paslaptinga eisena, statė (ir, žinoma, griovė) puodukų bokštus, o portretų piešimas dalimis parodė, kad kai kurie mūsų dvyliktokai galėtų drąsiai pretenduoti į menininkų titulą. Ar bent jau į linksmiausio eskizo nominaciją!
Kol mokiniai ruošėsi vakaro kulminacijai, klasių vadovai dar kartą subūrė savo auklėtinius pasitarti – juk maskaradas be plano? Ne, taip nebūna! O mokytojų kambaryje tuo metu vyko tikras „Kaukių baliaus skonių“ festivalis. Sklinda gandai, kad desertai dingo greičiau nei vienas vakaro personažas…
Ir štai – didysis Maskaradas aktų salėje. Šviesos, muzika, paslaptingos užduotys ir… staiga dingsta vienas dalyvis! Prasidėjo paieškos, kurios įtraukė visus – nuo detektyvinių spėjimų iki kūrybinių išbandymų. Dvyliktokai turėjo parodyti ne tik humoro jausmą, bet ir komandinius gebėjimus, sumanumą bei drąsą lipti į sceną.
Ar paslaptis buvo atskleista? Žinoma.
Ar šarmą po kaukėmis buvo galima paslėpti? Tikrai ne.
Šimtadienis tapo ne tik linksma švente, bet ir simboliniu priminimu – finišo tiesioji jau čia pat. Jei dvyliktokai taip kūrybingai įveikė maskarado iššūkius, egzaminai tikrai neišgąsdins!
Ačiū visiems, kūrusiems šią šventę – už juoką, intrigas, meną, sportinį azartą ir neišblėstančią bendrystę.
Dvyliktokai, skaičiuojame paskutinius šimtą žingsnių kartu!
