Balandžio 23-25d., man, kaip ir dar 7 mūsų gimnazijos mokiniams, buvo suteikta galimybė nuvykti į Lenkiją ir sudalyvauti tarptautiniame renginyje ,,Gyvųjų maršas”. Galiu pasakyti, kad tai tikrai buvo trys dienos, kurios ilgai liks įstrigusios mano galvoje.
Ši kelionė prasidėjo su aštuoniais susigūžusiais žmogeliais (ir visada nuostabiai atrodančia mokytoja), bandančiais neužmigti prie ,,Maximytės” stotelės laukiant autobuso Kauno IX forto link. Kai sulipome į ilgai išlauktą mikriuką, prasidėjo pirma iš dvylikos valandų kelyje. Dvylikos :0. Net rašydama stebiuosi šiuo košmarišku skaičiumi. Tačiau negaliu skųstis. Kelionė vyko tikrai sklandžiai: autobuse buvo rozetės, kitais žodžiais tariant – ,,mūsų gelbėtojos”; buvome pakankamai dažnai išleidžiami apsilankyti ,,pas mažuosius nykštukus” ir nusipirkti užkandžių, jei kartais užmiršome jų įsidėti iš namų. Kai jau buvome pasiruošę prarasti viltį, mums buvo pranešta, jog už poros minučių sustosime kavinėje. Nesugebėčiau perteikti tos euforijos, kuri užpildė mūsų širdis, kai, bestovint lenkiško restorano eilėje, mūsų kojytės pagaliau atitirpo. Patiekalų pasirinkimo buvo daug, bet man patraukliausiai atrodė ,,blynai su vyšniomis ir grietinėle”. Na… Mus apgavo, gerąją prasme:). Kas atkeliavo man ant stalo, buvo panašiau į ,,grietinėlę su vyšniomis ir blynais”, nes porcijų dydis gniaužė kvapą.
Na ką gi, atgal į autobusą? Likusi kelionės dalis nebebuvo tokia žiauri, bet likus apytiksliai 2 valandoms kelionės, praradome laiko supratimą. Visi galėtų prisiekti, jog likus 90 minučių iki viešbučio ir mums pavažiavus 40 minučių, ,,Google Maps” mus bandė įtikinti, kad dar vis liko 80 minučių… Tikiu, skamba kvailai, bet patikėkit manimi,- sakau tiesą. Atvykę į Osvencimo miestelyje esantį viešbutį, turėjome pakankamai laiko dar apžiūrėti miesto senamiestį, parką, jame aktyviai praleisti laiką.
24-osios dienos rytas buvo tikrai nelengvas: iš lovų, tikrąja to žodžio prasme, ropojome, nes kėlėmės tikrai anksti. Bet ištraukti mus iš šios apgailėtinos būsenos labai padėjo pusryčiai. Susirinkus prie išėjimo, visai mūsų, t. y. Lietuvos delegacijai, kurią sudarė daugiau nei 80 dalyvių, mums buvo išdalintos tamsiai mėlynos striukės – maršo atributika, o vėl sulipus į autobusą, prasidėjo dar viena kelionė, jau link Aušvico koncentracijos stovyklos, į žygio ir ekskursijų vietą. Atvykome į Aušvicą. Visi gavome po juodą aparatėlį ir suvyniotus ausinukus. Mus paskirstė į dvi grupes: angliakalbius ir rusakalbius. Prasidėjo ekskursija. Sunku apibūdinti vaizdus, kuriuos matėme tuose barakuose: vitrinos pilnos nuskustų plaukų, nublukusių batų, metalinių dubenėlių. Vaizdas buvo neapsakomai šiurpus. Tačiau labiausiai mane sukrėtė krūva protezinių kojų – daiktų, kurie kažkam reiškė galimybę gyventi. Taip pat matėme daug nuotraukų, iš kurių viena iš įsimintiniausių – trys panašaus amžiaus vaikai, ramiai žingsniuojantys susikibę rankomis, su pavadinimu ,,On the way to death”. Perskaičius, sekundėlei stingtelėjo širdis. Jokios baimės jų akyse. Nei kruopelytės. Šie žmonės nė karto nesuabejojo apie šios ,,darbo stovyklos” tikslą. Ir kodėl jie turėtų? Vis dar dabar tai skamba neįtikėtinai. Ekskursijai pasibaigus, buvome tikrai sukrėsti. Bet tai buvo tik dienos pradžia.
Iki eisenos buvo likę nemažai laiko. Turėjome susitikimą su kovo 11-osios akto signataru, mūsų, Lietuvos delegacijos vadovu, Emanueliu Zingeriu, kuris ne tik mus pasveikino, bet ir padėkojo už mūsų įsitraukimą į istorinės atminties įamžinimą, puoselėjimą ir perdavimą kitiems. Mūsų grupelė jį praleido įvairiai: užrašėme savo mintis ant duotų medinių lentelių, ieškojome šešėlio, vaikščiojome po teritoriją ir bandėmės keistis ženkleliais ir apyrankėmis. Vieniems sekėsi geriau, kitiems prasčiau. Mano laimikis buvo vos dvi apyrankės, o Jonas du ženklelius sugebėjo paversti į didžiulę Izraelio vėliavą. Bravo, Jonai.
Žygiui ,,prasidėjus”, visi buvome sukviesti į mūsų delegacijos vietą, kadangi pirmą kartą Lietuvos delegacija dalyvavo kaip atskiros valstybės delegacija, nesugrupuota su kitos šalies atstovais. Kadangi buvome eisenos pabaigoje, tai pirmos dvi eisenos valandos buvo praleistos ant žolės. Sėdint. Jei pastebėjome bent centimetrinį judesį, visi energingai pašokdavome ir bėgome prie eisenos galo, tačiau paėjus porą žingsnių, vėl bejėgiškai teko sėsti į šešėlio prieglobstį, nes eisena dėl milžiniško dalyvių skaičiaus ir intensyvių intervių judėjo lėtai. Saulė kepino negailestingai, meldėme bent lašelio gaivinančio lietaus.
Pagaliau pradėjome judėti po 5, 6 netgi 9 žingsnius. Lėtai, bet tvirtai žygiavome į priekį. Išėjusi į kelią, eisena pajudėjo pilnu greičiu. Tada – kapt. Kapt, kapt. Kas gi čia? Ogi ilgai išmelstas lietutis atplaukė mus gelbėti nuo ryškiosios saulutės. Bet, pasirodo, lietaus meldėme ne tik mes aštuoni, BET IR VISI AŠTUONI TŪKSTANČIAI. Po truputį, po truputį lašai augo: iš aguonos sėklos dydžio pavienių lašelių, iki žirnio, obuolio ir galiausiai, pylimo kaip iš kibiro. Visi maukšlinosi savo lietpalčius, skleidė skėčius. Pasiekus Birkenau, eisena buvo „panaši į pešviečiamų apsiaustų ir mėlynų kapišonų jūrą”…
Prasispaudus pro žymiuosius Birkenau vartus, mus sutiko labai niūrus vaizdas. Pilkas dangus, žiaurus vėjas ir dundantis griaustinis bei horizontą skrodžiantys žaibai sudarė tokią atmosferą, kurios dar nebuvo tekę jausti.
Dienos eigoje jautėmės labai keistai, net gėdingai. Kuris nors iš mūsų pasiskųsdavo, jog alkanas, kitas – kad labai karšta, vėliau – šalta. Buvo sunku įkalti sau į galvas, jog čia Aušvicas. Vieta, kuri yra prisisunkusi žiaurumo ir mirties. Vieta, kurioje buvo žudomi, kankinami, medicininiams eksperimentams naudojami ir badu marinami vaikai, moterys, seneliai. Žmonės. Bet čia jie nebuvo žmonės… nebuvo vertinami… Visai dingo noras skųstis.
Lietuvos delegacijos koordinatorė Ingrida papasakojo porą istorijų apie Birkenau. Tai, be abejonių, buvo geriausia visos kelionės dalis. Viena iš įsimintiniausių istorijų, įstrigusių man – apie žolę. Paprastą žolę. Žolė, per kurią mes vaikštome kiekvieną dieną, kuri žmonėms, įkalintiems Birkenau, reiškė gyvybę. Mūsų paklausė, kodėl mūsų manymu stovyklos veikimo metu nebuvo matyti nei lopinėlio žolytės? Bandėme spėlioti – gal ji buvo ištrypiama, gal žemė nederlinga, o gal žolę naikino žmonių pelenai ir kraujas? Deja, atsakymas buvo kur kas liūdnesnis. Prasiskverbus menkiausiam augalėlio stiebeliui, žmonės puldavo jį valgyti. Vykdavo dėl jo kovos. Kovos iki mirties. Dėl žolytės. O mes skundžiamės, kad norim valgyt…kaip kartais nevertiname to, ką turime.
Tik žinodami, ką žmonija yra padariusi, galime atpažinti, kai istorija ima kartotis. Dabar pasidalinti informacija vienam su kitu yra mūsų darbas, mūsų pareiga, kad daugiau niekada nei vienas vaikas neturėtų ramiai eiti į dujų kamerą ir, pasauliui (ne)pastebint, mirti. Tad tikiuosi, jog mano rašinys suteikė jums galimybę pajausti Aušvico siaubą ir tyliai pagerbti visas aukas, žuvusias šioje stovykloje, kurią galima vadinti pragaru.
Radvilė Sakalauskaitė IId.
